Žydų gelbėjimo istorijos

 

Dalijamės gyvenusių ir tebegyvenančių mūsų savivaldybėje gyventojų, gelbėjusių žydų tautybės piliečius, istorijomis, kurios aprašytos Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje.

Dabartinio muziejaus steigėja yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Muziejus atkurtas Lietuvos Ministrų Tarybos 1989 m. rugsėjo 6 d. potvarkiu Nr. 177p. 1991 m. vasario 13 d. LR Vyriausybės potvarkiu Nr. 56p į atkurtąjį Lietuvos Valstybinį žydų muziejų buvo grąžinta dauguma eksponatų. Tais pačiais metais Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus padovanojo išlikusius Kauno žydų istorijos ir etnografijos draugijos eksponatus. Šie eksponatai ir sudarė muziejaus rinkinių pagrindą. 1997 m., minint Vilniaus Gaono 200-ąsias mirties metines, muziejus buvo pavadintas Vilniaus Gaono vardu.

 

Pasaulio Tautų teisuoliai, 2011 m. apdovanoti JAD VAŠEM atminimo medaliais ir garbės raštais: STANISLAVA KARALEVIČIENĖ, PRANAS KARALEVIČIUS.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 1998 m. apdovanotas PRANAS KARALEVIČIUS, 2008 m.: STANISLAVA KARALEVIČIENĖ, ELENA ČEPANONIENĖ-KARALEVIČIŪTĖ, LEONARDAS GENRIKAS KARALEVIČIUS.

                                                                                      

1941-ųjų rudenį pas Stanislavą ir Praną Karalevičius, gyvenusius Bijūnų kaime, Trakų rajone, iš Semeliškių atėjo prašyti pagalbos gausi Alpertų šeima: Geršonas Alpertas, Alteris Alpertas, Joselis Alpertas su žmona Chana ir dukra Gita, Elijas Alpertas su žmona Beile. Karalevičiai sutiko jiems visiems padėti. Per naktį visi kartu kluone iškasė slėptuvę, tačiau bėglių vis daugėjo. Pagalbos paprašė Leizeris Musnickas su savo vaikais – vyresniuoju Faivušu, jaunesniuoju Šlioma ir dukra Cile, Šulmanas su žmona, dukra Sara ir sūnumi Elijumi. 1943 metais iš Vilniaus geto buvo atvežta Šmuilovičių šeima su 3 metų sūnumi Pineriu. Ilgainiui slėptuvėje tapo ankšta. Už 4 kilometrų, Strėvos miške, buvo iškasta kita slėptuvė. Tiek gelbėtojams, tiek išsigelbėjusiems teko įveikti labai daug sunkumų, visi gyveno nuolatinėje įtampoje ir baimėje, kol sulaukė išvadavimo. Petras ir Stanislava Karalevičiai, padedami vaikų Leonardo Genriko ir Elenos, išgelbėjo keliolika žmonių. Visgi, nepaisant milžiniškų Prano ir Stanislavos Karalevičių bei jų vaikų pastangų, ne visi žmonės, kuriems vienu ar kitu metu padėjo Karalevičiai, išgyveno: kartą, gavusios pas Karalevičius maisto, į naująją slėptuvę Strėvos miške išėjo Purvaitė ir Patašnikienė, tačiau jas abi nužudė pakely. Neišgyveno ir Chanos Alpertienės dukrelė, kurią ji pagimdė, būdama pas Karalevičius. Kūdikis buvo atiduotas auginti bevaikiams senukams Tamkūnams, gyvenusiems Neciūnų kaime, tačiau čia mergaitę aptiko vietiniai žydų persekiotojai ir nužudė.

Pasak Elenos Čepanonienės (Karalevičiūtės), sunkiausia buvo tiek žmonių išmaitinti, aprengti. Pranas Karalevičius turėjo tik 8 ha žemės, tačiau, pasak artimųjų ir išgelbėtųjų, turėjo „auksines“ rankas, ypatingą teisingumo jausmą ir dosnią širdį, kaip ir jo žmona Stanislava. Teisingumo ir doros dvasia buvo auklėjami ir jų vaikai – tai ir nulėmė šios šeimos nuveiktus didžius darbus.

Didžiulė Alpertų šeimyna, kuri išsigelbėjo Prano ir Stanislavos Karalevičių dėka, neužmiršo savo geradarių. Iki pat išvykimo į Izraelį (1957 m.) labai artimai ir šiltai su Pranu ir Stanislava bei jų vaikais bendravo Joselis ir Chana Alpertai, o 2006-ųjų vasarą Eleną Karalevičiūtę-Čepanonienę, tebegyvenančią Semeliškėse, aplankė jų dukra Gita Alpert Figelman. Apie Karalevičių šeimos kilnius darbus muziejui parašė ir Vokietijoje gyvenanti Cilė Levinienė (Musnickaitė).

Šeimos galva – Pranas Karalevičius Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas 1998 metais. Šiais metais šis garbingas apdovanojimas įteikiamas jo žmonai Stanislavai (po mirties), dukrai Elenai Čepanonienei ir sūnui Leonardui Genrikui Karalevičiui.

 

Pasaulio Tautų teisuolis, 1996 m. apdovanotas JAD VAŠEM atminimo medaliu ir garbės raštu, ANDRIUS GRYBAUSKAS.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 2020 m. apdovanoti: JUOGANNA GRYBAUSKIENĖ, ANDRIUS GRYBAUSKAS.

 

Prieškariu Jevelis ir Riva Trapidai su trejų metų sūneliu Leiba gyveno Žaslių miestelyje, Kaišiadorių rajone (buv. Trakų aps.). Abu Trapidai buvo gydytojai, gerai žinomi žmonės miestelyje. Prasidėjus nacistinei okupacijai, 1941 m. birželio pabaigoje Jevelis Trapidas buvo suimtas ir rugpjūčio mėnesį kartu su aplinkinių rajonų žydais sušaudytas prie Žiežmarių. Rivą Trapidienę ir jos sūnelį Leibą išgelbėjo Žaslių klebonas Matas Cijūnaitis. Jis dvi dienas slėpė juos bažnyčioje, kol susisiekė su Mijaugonių kaime gyvenančiais Andriumi ir Juoganna Grybauskais, su kuriais Trapidai artimai bendravo. Andrius Grybauskas su žmona atvažiavo arkliais, perrengė Rivą Trapidienę ir jos sūnelį kaimiškais drabužiais ir parsivežė į savo namus.

Iš Leibos Trapido prisiminimų: „Čia išbuvome apie pusantro mėnesio; kažkas atpažino mamą kaip gydytoją stomatologę, todėl likti buvo pavojinga. Andrius Grybauskas nuvežė mus pas savo motiną į Gilušio kaimą, ten išbuvome tik dvi savaites, nes mano mamą vėl atpažino. Tada Grybauskas nuvežė mus į Semeliškių apylinkės Baubonių kaimą pas pažįstamą ūkininką. Vietinis gyventojas matė, kaip Grybauskas mus vežė, ir įskundė. Grybauskas buvo suimtas, tardomas ir tik per atsitiktinumą paleistas. Naktį mes palikome šią vietovę. Su mama eidavome naktimis, o dienomis slapstydavomės miške. Per dieną tekdavo nueiti 20–30 km; kentėme badą, suplyšo batai, neturėjome šiltų drabužių, nuolat grėsė pavojus.“

1941 m. vėlyvą rudenį Riva Trapidienė su sūnumi atsidūrė Aukštadvario apylinkėse, Srėdnikų kaime pas ūkininkus Henriką ir Mariją Mališauskus. Iš pradžių Mališauskai nežinojo, kad Trapidai yra žydai, bet Riva, supratusi, jog stumia į pavojų šią šeimą ir save, nes reikėjo saugotis ne tik vokiečių, bet ir vietinių gyventojų, viską pasipasakojo šeimininkams. Mališauskai ėmėsi atsargumo priemonių. Kilus pavojui, Trapidai praleisdavo savaites, mėnesius miške, bunkeryje, kurį jiems iškasė Mališauskai. Kai pavojus praeidavo, Mališauskų sūnus Enrikas atnešdavo Trapidams maisto.

Naciams pasitraukus iš Lietuvos, 1944 m. rugpjūtį Riva Trapidienė ir jos sūnus Leiba sugrįžo į Žaslius. Savo namą jie rado užimtą – jame apsigyveno komunistų partijos sekretorius. Daiktai per trejus metus, kol motina su sūnumi slapstėsi, buvo dingę. Apsigyveno jie tuščiame avariniame name. Leiba pradėjo lankyti Žaslių mokyklos pirmą klasę, bet jos nebaigė. Riva Trapidienė su sūnumi persikėlė gyventi į Kauną. Į Kauną persikėlė ir Andrius ir Juoganna Grybauskai su savo sūnumis Jonu ir Geručiu. Leiba Trapidas baigė Kauno politechnikos institutą, studijavo kartu su Jonu ir Geručiu Grybauskais. Baigęs studijas Leiba Trapidas dirbo mokslinį darbą Statybos ir architektūros projektavimo institute, kuris buvo netoli Grybauskų namų Kaune. Jis dažnai lankydavosi pas Grybauskus, draugavo su savo gelbėtojų sūnumis Jonu ir Geručiu. Vėliau Leiba Trapidas su šeima išvyko gyventi į Vokietiją, kur ir mirė.

Andrius Grybauskas bei Marija ir Henrikas Mališauskai už Rivos Trapidienės ir jos sūnaus Leibos išgelbėjimą pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem, Mališauskai apdovanoti ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

 

 

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 2008 m. apdovanoti: CEZARIS LUČIŪNAS, ANTANAS LUČIŪNAS, VERONIKA LUČIŪNAITĖ, MIKALINA KAZAKAUSKIENĖ-LUČIŪNAITĖ, ELENA MARTINKĖNIENĖ-LUČIŪNAITĖ, JONAS LUČIŪNAS.

                                                                                                                                 

Cezaris Lučiūnas, našlys su penkiais vaikais – Antanu, Jonu, Elena, Mikalina ir Veronika – prieškaryje gyveno šalia Vievio, Mataučiznos vienkiemyje. Vievyje dervų ir terpentino fabriką turėjo Mejeris Korėnas, kuriame Cezaris Lučiūnas dirbo vežėju. Cezario sūnus Antanas Lučiūnas buvo Mejerio Korėno sūnaus Mošės bendraamžis ir draugas. Niekas ir įtarti negalėjo, kokių išbandymų abiejų šeimų nariams teks patirti karui prasidėjus.

Vos keliolikai dienų praėjus nuo karo pradžios, visi Vievio žydai buvo apsupti ir vežimais išvežti į Semeliškes. Semeliškėse jie buvo porą savaičių įkalinti, vėliau visi nužudyti. Prieš išvežant iš Semeliškių žmones sušaudyti, Mejerį Korėną iškvietė į policiją, nes jis buvo reikalingas vokiečiams kaip savo srities specialistas. Per tas porą savaičių, kol Korėno šeima gyveno viename iš Semeliškių namų, Mejeris Korėnas to namo rūsyje įrengė slėptuvę. Kuomet žmones pradėjo varyti iš namų, kaip vėliau paaiškėjo, sušaudyti, lemiamu momentu slėptuvėje pavyko pasislėpti Korėno sūnums Mošei ir Benjaminui, jų tetai Michlei Levinienei ir dar dviem žmonėms. Pasilikusi be vyro, Mejerio Korėno žmona Feiga nuėjo kartu su visais kitais varomais žmonėmis ir žuvo. Atėjus nakčiai, likę slėptuvėje Korėnų šeimos nariai, pasidarę iš skudurų virvę, pro namo stogą nusileido ant žemės ir per miškus atėjo į Vievį pas Cezarį Lučiūną. Čia jie rado savo tėvą Mejerį ir jo 11-metę dukrą Liubą, kurią Antanas Lučiūnas buvo atsivežęs iš Semeliškių kiek anksčiau ir paslėpęs savo namuose. Lučiūnų name buvo įrengta slėptuvė, kurioje besislapstantys Korėnai sėdėdavo ištisomis dienomis. Korėnai pragyveno Vievyje pas Lučiūnus 8 mėnesius. Jiems padėjo išgyventi ne tik šeimos galva Cezaris Lučiūnas, bet ir visi jų vaikai. Tik 1942-ųjų birželį, kai tapo pernelyg rizikinga visiems pasilikti Vievyje, Korėnai buvo priversti pakeisti slapstymosi vietą, tad trumpam apsigyveno pas kitus valstiečius. Kauno gete gyvenęs Mejerio brolis Tanchumas Korėnas suorganizavo savo giminaičių pervežimą iš Vievio į Kauno getą, kuriame Korėnų šeimos nariai pragyveno nuo 1942-ųjų rugpjūčio 10 d. iki 1943-iųjų vėlyvo rudens. 1943-iųjų lapkričio pabaigoje Kauno geto pasipriešinimo dalyvis Muselis išvežė iš Kauno geto į Tarpumiškio kaimą (Kaišiadorių raj.) pas girininką Mykolą Šimelį 9 žmones – Korėno, Arnovskio šeimas ir savo žmoną Polią Muselienę, vėliau prie jų prisidėjo dar 5 žmonės. Pas girininką Mykolą Šimelį sulaukė išvadavimo 14 besislapstančių žmonių, tarp kurių buvo ir Korėnų šeimos nariai. Šiuo metu Benjaminas ir Mošė Korėnai gyvena JAV, jų sesuo Liuba Korėnaitė Fišer – Izraelyje. Pasisvečiuoti pas brolius Benjaminą ir Mošę Korėnus į JAV buvo nuvykęs jų jaunystės draugas ir gelbėtojas Antanas Lučiūnas, o 2006 metais, lankydamasis Lietuvoje, Benjaminas Korėnas kreipėsi į Valstybinį žydų muziejų dėl Lučiūnų šeimos narių apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

 

Pasaulio Tautų teisuoliai, 1995 m. apdovanoti JAD VAŠEM atminimo medaliais ir garbės raštais: MICHALINA IR JONAS STEPONAVIČIAI.

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 2002 m. apdovanoti MICHALINA IR JONAS STEPONAVIČIAI, 2020 m. apdovanotos: IRENA OŽEKAUSKIENĖ-STEPONAVIČIŪTĖ, LEONARDA PLIOPIENĖ-STEPONAVIČIŪTĖ.

 

Karo metais ūkininkai Jonas ir Michalina Steponavičiai gyveno netoli Vievio esančiame Lapiakalnio kaime su savo keturiais vaikais: Henriku, Mečislovu, Leokadija ir Irena. Jie pažinojo odininką Abraomą Fridbergą, gyvenusį Vievio miestelyje, nes kaip ir daugelis ūkininkų naudojosi jo paslaugomis. Prasidėjus karui, vokiečių okupantai visus Trakų apylinkės žydus suvarė į mokyklą Semeliškėse, apjuosė pastatą spygliuota viela. Kalbėjo, kad žydai bus siunčiami darbams. Keliolika žmonių tuo nepatikėjo – tarp jų broliai Abraomas ir Mošė Fridbergai, kuriems pavyko sėkmingai pabėgti nuo Vievio, Žaslių ir Žiežmarių žydų žudynių. Jie pasiekė Lapiakalnio kaimą, kur pasiprašė prieglobsčio pas pažįstamus ūkininkus Joną ir Michaliną Steponavičius. Nepaisydami rizikos, Steponavičiai priėmė brolius Fridbergus į savo namus. Iš pradžių Jonas, sustūmęs dvi spintas, atskyrė jiems kambario kampą, tačiau vėliau teko daryti slėptuvę. Dienos metu broliai Fridbergai buvo slepiami namo priemenėje, kur buvo laikomi įvairūs įrankiai ir kiti ūkio padargai, iškastoje bulvių duobėje, o nakčiai grįždavo į namą.

Prie Fridbergų slėpimo aktyviai prisidėjo ir abidvi paauglės dukros – Leokadija ir Irena. Merginos žinojo, kas jiems visiems gresia už žydų slėpimą. Jos buvo protingos ir paklusnios, padėdavo tėvams – į slėptuvę atnešdavo maisto, paeiliui budėdavo, kai slėptuvės gyventojai išeidavo apsiprausti ar pakvėpuoti grynu oru. Lapiakalnyje buvo pradėjusios sklisti kalbos, kad Steponavičiai galimai slepia žydus, tad, baiminantis nacių kratos, Fridbergus laikinai teko slėpti pas Jono brolį Laičių kaime, bet po kiek laiko, nurimus kalboms, Abraomas su Moše vėl grįžo pas Steponavičius. Po pusmečio slapstymosi Mošė prisijungė prie partizanų. Abraomas Steponavičių namuose išbuvo visą vokiečių okupacijos laiką. Iš visos didelės Fridbergų šeimos – penkių brolių ir dviejų seserų – gyvi liko tik jiedu. Mošė mirė 1953 metais. Abraomas bendravo su Steponavičiais ir jautė jiems nuoširdų dėkingumą iki pat mirties 1973 metais.

Iš Abraomo Fridbergo dukters Juditos Fridbergaitės-Taitz liudijimo:

„Po karo mano tėvų ir Steponavičių šeimos ryšys tapo dar stipresnis. Tėvelis dažnai važiuodavo aplankyti jų į kaimą, o jie svečiuodavosi pas mus Kaune. Irena po karo keletą metų gyveno pas mus Kaune, iki šiol supranta ir truputį kalba jidiš. Irena ir Leokadija buvo paauglių amžiaus ir žinojo, kas vyksta, ką slepia, ir taip pat įnešė savo indėlį į tai, kad mano tėvelis liktų gyvas, kad gimčiau aš, kad turėčiau šeimą, du sūnus ir keturis anūkus.“Jonas ir Michalina Steponavičiai 1995 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, 2002-aisiais apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

 

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi 2020 m. apdovanoti: ELENA RADZEVIČIENĖ, PRANAS RADZEVIČIUS, SCHOLIA ZAKAREVIČIENĖ, JUOZAS ZAKAREVIČIUS.

 

Prieš karą Trakų rajone, Semeliškėse, gyveno Patašnikų šeima – Berelis su žmona Lėja ir sūnumi Zelmanu. Lietuvą okupavus naciams, 1941 metų rudenį Semeliškių ir kitų aplinkinių miestelių žydai buvo suvaryti į getą, įkurtą buvusiuose kultūros namuose, Semeliškėse. 1941 m. spalio 6 d. Semeliškių getas buvo sunaikintas, nužudyti 962 žydai (213 vyrų, 359 moterys ir 390 vaikų). Berelis su žmona ir sūnumi į getą nepakliuvo, nes slapstėsi pas pažįstamus ūkininkus, tarp kurių buvo Juozo ir Scholios Zakarevičių šeima.

Karo metais Juozas ir Scholia Zakarevičiai su keturiais vaikais (Henriku, Albertu, Meilute, Edvardu) gyveno Ūbiškių kaime (Trakų r.). Juozas Zakarevičius buvo mažažemis ūkininkas, todėl dar vertėsi nuomodamas du ežerus, gaudė vėžius. Prieškariu jis glaudžiai bendravo su žydais, kurie vertėsi prekyba. Tarp jų buvo ir Berelis Patašnikas. Iš Zakarevičių sūnaus Alberto prisiminimų: „Nežinau, kokiu būdu tėvelis sužinojo apie besislapstančią Patašnikų šeimą, bet puikiai atsimenu, kaip naktimis, pasikinkęs arklį, atgabendavo Patašnikus į mūsų namus, jie pas mus pabūdavo keletą dienų ar savaičių, po to tėvas naktį vėl išveždavo ar juos paimdavo kiti ūkininkai ir taip buvo visą nacių okupacijos laiką. Mano atmintyje liko vaizdai, kaip žiemos vakarais mano bendraamžį Zamkę (Zelmaną) Patašniką aprengdavau savo jaunesniojo brolio Edvardo rūbais ir išveždavau pavažinėti su rogutėmis.“

Patašnikų šeima slapstėsi ir gretimame Stelmošiškių kaime, kur juos slapstė Prano ir Elenos Radzevičių šeima. Radzevičiai pažinojo Patašnikus dar iki karo – kelis kartus per metus važiuodami pas Elenos tėvus į Aukštadvarį, sustodavo poilsio Semeliškėse ir visad užsukdavo į Berelio krautuvėlę. Radzevičių šeima 1942 metais buvo perkelta į Stelmošiškių kaimą, Pranui ten esančioje pradinėje mokykloje gavus mokytojo-mokyklos vedėjo vietą. Mokyklos pastate buvo butas vedėjui ir kambarys kitam mokytojui, tačiau kito mokytojo nebuvo, todėl jame apsistodavo Patašnikų šeima. Stelmošiškių kaimo mokykloje Pataškinų šeima praleisdavo po 10–15 dienų, paskui keliaudavo pas kitus ūkininkus. Iš Radzevičių sūnaus Juozo prisiminimų: „Pamenu, tėtė pasakojo, kad tikriausiai 1943 m. vasarą, riešutaudamas miškelyje netoli mokyklos, susidūrė su kitu riešutautoju... Abu išsigando, bet po to vienas kitą pažino. Tai buvo Berkė. Pasikalbėjo, galbūt tuomet ir susitarė, kad jis retkarčiais su šeima apsistos pas mano tėvus.“

1944 metų vasarą, frontui nuslinkus į vakarus, Berelis Patašnikas sugrįžo į Semeliškių miestelį. 1945 metais, pasibaigus karui, Patašnikų šeima organizavo vaišes, sukviesdami žmones, pas kuriuos slapstėsi. Tarp jų buvo ne vienas ūkininkas iš gretimų kaimų. 1957 metų pabaigoje Patašnikų šeima emigravo į Izraelį. Kaitaliodami vietas, dėka gerų žmonių, rizikavusių ir savo gyvybėmis, visa Patašnikų šeima išgyveno.

 

Tekstus rengė Danutė SELČINSKAJA,

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus

Žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo skyriaus vedėja



<- Grįžti į atgal