Elektrėnų krašto garbės pilietis – ŽMOGUS ORKESTRAS – prof. Tadas Šumskas

„Elektrėnų žinių“ svečias – Elektrėnų savivaldybės garbės pilietis, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorius, Pavilnio moterų choro „Dainų sodai“ meno vadovas, kompozitorius, Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas, daugelio tarptautinių konkursų laureatas – TADAS ŠUMSKAS.

Visų pirma, nuoširdžiai sveikiname Jus tapus šeštuoju Elektrėnų savivaldybės garbės piliečiu. Liepos 24 d. 11 val. šv. Mišių metu Vievio Šv. Onos bažnyčioje Jums bus įteiktos garbės piliečio regalijos. Kaip jaučiatės?

Žinoma, kiekvienas įvertinimas yra labai malonus, bet tuo pačiu ir atsakingas. Juk pats žodis – „Garbės“ – įpareigoja dar geriau atlikti savo misiją ir atiduoti duoklę Elektrėnų savivaldybės kraštui ir jo žmonėms. Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie mane įvertino tokiu garbingu titulu.

Gimėte Vasario 16-ąją, tai taip pat ir garbė, ir atsakomybė. Tad ir pradėkime nuo datos – kaip Jūs minėdavote šią dieną iki nepriklausomybės atkūrimo?

Atsakau vienu iš savo gyvenimo nuotykių, kuris susijęs su Vasario 16-ąja sovietmečio laikotarpiu. Vienas šiandienos žymiausių dirigentų, mano suolo draugas M. K. Čiurlionio menų mokykloje, studentavimo laikais konservatorijos koridoriuje leptelėjo: „Brolyčiai, reikia šią dieną gerokai atšvęsti!“ Aš tuo metu studijavau Sankt Peterburgo konservatorijoje (beje, kartu su vieviečiu Gintaru Rinkevičiumi). Sugrįžęs vasaros atostogų, šio bičiulio buvau iškilmingai traukinių stotyje sutiktas. Tuomet jis man ir papasakojo, kad po tos mesteltos frazės buvo skubiai iškviestas į šalia esantį saugumo komiteto pastatą, kaip tuomet vadinome, – „Dzeržinskio konservatoriją“. Nieko daugiau nesumąstydamas, mano kolega karštai prisiekė, kad „tik ruošėsi švęsti bičiulio T. Šumsko gimtadienį“. Praktiškai, jis būtų pašalintas iš konservatorijos, bet išgelbėjo mano gimtadienio data. Gražiausias atsiminimas – M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojos Danutės Davalgienės neįtikėtini teatralizuoti renginiai sporto salėje, žvakių šviesoje. Šiuo renginiu mokytoja man padarydavo įspūdingą dovaną, o susibūrimo kodas buvo „Tado gimimo diena“. Iš tikrųjų tai buvo visos mokyklos krepšinio komandos slaptai ir meniškai švenčiama vasario 16-oji. Eidavome visi į Gedimino kalną, dainuodavome, skaitydavome Maironio, K. Bradūno, B. Brazdžionio ir kitų poetų eiles. Tad ši diena man susijusi su kone ryškiausiais mano jaunystės prisiminimais.

Ar tai garbė, ar atsakomybė? Man tai išties didžiulė garbė, natūralus kasmetinis džiaugsmas. Nuo pat ryto jaučiuosi fantastiškai, nes giminės, kolegos, studentai ar choristai, tik pamatę ant pastatų iškeltas vėliavas, dažnai prisimena mane. Sulaukiu daug skambučių ir sveikinimų. Atsakomybės jausmo tikrai nesieju su savimi, bet apie tai nelauktai užsiminė mano mama. Kai prieš keletą metų šią dieną prezidentė D. Grybauskaitė man įteikė ordiną, buvo padėkota ir mano mamai, kuri su žmona Daivalija dalyvavo ceremonijoje prezidentūroje. Tuomet mama pasakė: „Dabar supratau, ką reiškia, kad tave pagimdžiau tokią dieną.“ Taigi, labiausiai dėkingas esu savo tėveliams, kuriuos ir šiandieną Vievyje daugelis šiltai prisimena.

Ką ši data asmeniškai Jums reiškia, kalbant iš dabartinės perspektyvos?

(Pašnekovas į rankas paima signatarų nuotrauką)

Kad tik mes žinotume, kiek valstybių – prisiminkim kad ir Čečėniją ar Ispanijos baskus, katalonus – Lietuvai pavydi šio, kaip sakant, „nekalto prasidėjimo“. 1918 m. vasario 16-ąją „Lietuvos rinktinės dvidešimtukas“ sulošė puikiai, nors jie ir nebuvo laikomi favoritais. Kaip valstybė buvome ir vis dar esame pakankamai silpni Europos geopolitiniame kontekste. Tad faktas, kad mes, nors ir trumpai, bet pilnavertiškai išsaugojome savo valstybingumą, – didžiausia dovana. Šachmatų entuziastai galbūt pasakytų, jog tai buvo visiškas dvigubas šachas ir matas. Ir mes, kaip valstybė, nežinojome, kiek dar kartų laimėsime su šiuo aktu. Aš įsitikinęs, kad tai ir yra toji slapta figūra, kuri pasaulio valstybių įtakų žaidime svarbesnė net už karalienę. Manau, kad tai turtas, kurio dauguma mūsų nesuvokiame ar nelabai vertiname, todėl galėtume bent gražiai ir tinkamai šią progą atšvęsti. O šiam tikslui galima toleruoti ir prijungti net ir jaunimo Valentino dieną: juk šv. Valentinas, kaip pasakojama, „sužmogino“ samdomų žudikų kariuomenės sampratą, atgaivino užprogramuotose sąmonėse meilės, gailestingumo bei kitus kilnius jausmus. Visi šie niuansai labai tinka ir mūsų valstybinei šventei.

Jau keleri metai, kai nebevadovaujate vyrų chorui „Aidas“. Juk be šio choro neapsiėjo, ko gero, nė viena svarbi valstybinė šventė. Ar ilgitės „Aido“ vyrų balsų?

LK Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choro „Aidas“ meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu buvau 1999–2021 m. Ištisi 22-eji metai (iki manęs šiam kolektyvui taipogi po 22 metus vadovavo prof. Algimantas Lopas ir Juozas Vanagas). Žinoma, ilgiuosi. Išties, valstybinės šventės šiam chorui būdavo pats darbymetis. Beveik visada teko kažkur koncertuoti, mielai vykome į pačius įvairiausius Lietuvos kampelius: Perloja, Igliauka, Šventaragis, Kazlų Rūda, Palanga, Punskas, Tauragė, Marijampolė, Rokiškis, Kretinga, Varėna, Aukštadvaris, Vievis, Elektrėnai, Rykantai, Onuškis ir, žinoma, Semeliškės, kur teko koncertuoti festivalyje „Nuo Lauryno iki Roko“ bemaž penkis kartus. Taigi, beveik joks kitas Lietuvos meno kolektyvas (galbūt išskyrus „Lietuvos“ ansamblį) neturėjo progos apkeliauti tiek įdomių šalies vietovių. Su choristais dažnai pasisekdavo pamatyti realią, nesuvaidintą Lietuvą, jos žmonių tvirtybę. Ir vieningumą, kuris visada, ypač pačiais svarbiausiais momentais, buvo ir, tikiu, bus kertinis mūsų valstybingumo akmuo.

Vyrų chorą pakeitė moterų choras?

Taip, vadovauju Vilniaus moterų chorui „Dainų sodai“, kuris gyvuoja jau penkerius metus ir kuris pastaruoju metu išvystė ypač aktyvią koncertinę veiklą. Choras įvairiomis progomis koncertavo su žymiais orkestrais: Lietuvos kariuomenės ir Vidaus reikalų ministerijos reprezentaciniu orkestru, su pasisekimu dalyvavo tarptautiniame ,,Paribio dainos“ konkurse, kur laimėjo laureato vardą, ne kartą koncertavo LR Seime iškilmingų posėdžių metu, minint svarbias valstybines šventes. Drauge su keliais kitais iškiliais atlikėjais choras buvo pakviestas dainuoti valstybinėse LR vyriausybės organizuotose sukilėlių laidotuvėse Vilniaus arkikatedroje, dalyvavo J. Naujalio jubiliejui skirtame geriausių Lietuvos chorų festivalyje, kuris vyko Šv. Kotrynos bažnyčioje. Kolektyvas su pasisekimu savo koncertinę programą ne kartą pristatė žymių dailininkų parodų atidarymuose, giedojo Šv. Mišiose Vilniaus Bernardinų, Šv. Ignoto, Pavilnio Kūdikėlio Jėzaus bei kitose bažnyčiose. O taip pat koncertavo Vievio kultūros centre mano kūrybos vakare „Grįžtu namo“.

Šį pavasarį choras „Dainų sodai“ išleido savo pirmą kompaktinę plokštelę „Būk su manimi“, kurioje skamba lietuvių ir užsienio autorių populiarūs kūriniai.

Kadangi kalbame apie Jūsų vadovaujamą chorą „Dainų sodai“, priminkime skaitytojams, kad šio choro atliekamus kūrinius išgirsime ir rugpjūčio 10 d. 19 val. Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčioje. Džiugu, kad ir šiemet dalyvausite XXI Semeliškių festivalyje „Nuo Lauryno iki Roko“, minint Semeliškių varpo 580-ies metų sukaktį.

2016–2017 m. koncertavote su Pavilnio bendruomenės simfoniniu orkestru. Papasakokite apie tai plačiau.

Pavilnio bendruomenė, ko gero, yra tarp pirmųjų Lietuvoje, subūrusių savo orkestrą. Manęs prireikė kaip dirigento, o pačiame kolektyve grojo žinomi įvairių orkestrų muzikantai, gyvenantys šiame Vilniaus priemiestyje. Pirmasis koncertas vyko Pavilnio bažnyčioje, kuri buvo sausakimša. Po koncerto klausytojai, kurie prisijungė kartu giedoti gražias giesmes, labai šiltai ir ilgai su mumis bendravo. Ilgiuosi orkestro....

Esate aktyvus muzikos kūrėjas?

Esu parašęs muziką aštuoniems dramos spektakliams Lietuvoje, Lenkijoje, apie 100 kūrinių chorui, aranžavau pluoštą dainų respublikinėms dainų šventėms ir choro kolektyvams, LRT projektams. 2020 m. KAM išleido mano sudarytą sakralinių kūrinių rinkinį karių religinėms apeigoms „Kristaus Karaliaus kariai“.

Laisvalaikiu, savo malonumui, kartais parašau paprastų melodingų dainų, kurias atlieka ir mano vadovaujamas choras. Taip gimė Lietuvos bajorų, Lietuvos sodininkų, Semeliškių bendruomenės „Strėva“ himnai.

Papasakokite, kas Jus sieja su aktoryste.

Na, čia mano „nuotykiai“ prasidėjo, kai viską prieš daugiau nei tris dešimtmečius užkūrė teatro projektų vadybininkė Rūta Vanagaitė. Ji kartu su režisieriumi Eimuntu Nekrošiumi sugalvojo pastatyti Kęstučio Antanėlio roko operą „Meilė ir mirtis Veronoje“, o aš buvau paskirtas spektaklio muzikos vadovu. Metus repetavau su visais dainuojančiais aktoriais ir tuometinėmis estrados žvaigždėmis, nes operai reikėjo daug dainuojančių personažų. Pradėjome spektaklį rodyti įvairiuose užsienio teatrų festivaliuose, žmonėms jis patiko. Po sklandaus bendradarbiavimo šviesaus atminimo E. Nekrošius pakvietė į kitą savo režisuotą kūrinį – „Hamletą“. Beveik du dešimtmečius vaidinome šį spektaklį daugiau nei keturiose dešimtyse tarptautinių teatro festivalių; sunku patikėti, bet aplankėme virš šimto pasaulio šalių! Tai buvo didžiausia mano gyvenimo „ekskursija“, nors su chorais taip pat esu aplankęs ne vieną ir ne dvi valstybes. Štai tuomet teatro kompozitoriaus veikla ir gavo startą. Dirbau su režisieriais Rimu Tuminu, Jonu Jurašu, Dagne Jakševičiūte, Arvydu Dapšiu, Linu Marijumi Zaikausku. Pastarasis, išvykęs dirbti į Lenkiją, pakvietė ir mane. Rodomės mieste su visa „lietuviška kūrybine komanda“ pastatėme tris spektaklius. Vėliau teko darbuotis su nuostabiu Sakartvelo režisieriumi Aleksandru Kantarija, kuris Vilniaus rusų dramos teatre pastatė Fridrycho Šilerio „Plėšikus“. Gastrolių metu festivaliuose pavyko pamatyti daugybę spektaklių, žymių režisierių darbų, bet mūsiškis E. Nekrošius, be abejonės, buvo minimas tarp stipriausių pasaulio režisierių. Didžiulė laimė buvo keletą epizodų net pačiam suvaidinti jau minėtoje V. Šekspyro pjesėje bei visą spektaklį gyvai groti ir interpretuoti D. Verdžio, J. Bramso, F. Šuberto motyvus, įmantrias operų arijas ir muzikines temas.

2019 m. Pompėjos Ravenos, Neapolio (Italija) teatruose kartu su lietuvių kūrėjų komanda: Rimu Tuminu, Faustu Latėnu, Andželika Cholina ir kt., dalyvavau Sofoklio „Edipo“ pastatyme, kuris buvo skirtas E. Nekrošiaus atminimui. Tais pačiais metais su ta pačia kūrėjų komanda pastatėme W. Goethes „Faustą“ 5-iuose Kinijos teatruose.

Paskaičiavau, kad esu vaidinęs virš 250 spektaklių 35-iuose tarptautiniuose teatrų festivaliuose.

Prisiminkime Jūsų pagrindinę darbo sritį.

Muzika, dirigavimas, pedagoginė praktika, teatro aktorių dainavimo mokymas, choro dirigento veikla, kūryba, dramos teatrų muzikos konsultantas ir aktorius – tokia šiuo metu mano darbo sritis. Rengiu studentus ir moksleivius minėtai profesijai. Vedu seminarus, meistriškumo kursus dirigavimo ir pedagogikos klausimais, skelbiu meno sklaidos straipsnius, dalyvauju chorų konkursų vertinimo komisijų darbe Lietuvoje ir užsienyje.

Per 42 pedagoginio darbo metus LMTA mano dirigavimo klasę yra baigę 107  absolventai  – bakalaurai ir magistrantai: Vytautas Lukočius, Kastytis Barisas, Rasa Viskantaitė, Mindaugas Piečaitis, Vilma Masienė, Jurgita Juozūnienė, Justina Leinartaitė ir kt.  Daugelis jų dirba profesinį darbą su įvairiais Lietuvos ir užsienio chorais, yra tarptautinių konkursų laureatai.

Kokios idėjos neduoda ramybės profesoriui Tadui Šumskui?

Pastaruoju metu man neduoda ramybės mūsų Lietuvos himno likimas. Viskas prasidėjo tuomet, kai sportininkai pradėjo skųstis, kad jie nespėja išklausyti skambančio Lietuvos himno svarbiausių varžybų metu, nes reglamentas leidžia skambėti tik keliasdešimt sekundžių. Taip ši problema vis dar tarsi kybo ore, nes nesutariama, kurią muzikinę frazę reikia iškirpti ir pateikti tokiomis progomis. Belaukiant taip ir norisi pasakyti organizatoriams, kad leistų himnu pasirūpinti mums, profesionaliems muzikantams, tuomet niekas net nepastebės, kaip ir kas sutrumpėjo – viskas skambės nuosekliau. Kai mūsų sportininkai laimi ir skamba valstybės himno įrašas, darosi net šiek tiek nejauku, nes sirgaliai niekada negali prisijungti prie giedojimo. Daugelis populiarių lietuviškų dainų dažniausiai prasideda įvairiems balsams patogioje mažorinėje „fa“ tonacijoje. Tuomet reiktų ir pagrindinę Lietuvos giesmę taip giedoti, o originalaus keturbalsio koncertinio varianto tokiais specifiniais atvejais atsisakyti. Pastarąją himno versiją galima paklausyti šeštą valandą ryto per radiją, ją gali dainuoti mišrūs chorai renginių ar įvairių minėjimų metu. Tačiau kai tikslas yra apjungti pasaulio lietuvius liepos 6-ąją, transliacijos metu visi pradedame giedoti itin aukštoje, nepatogioje originalo tonacijoje. Esu įsitikinęs, kad didesnė giedančiųjų dalis po kelių akimirkų kukliai nutyla būtent dėl to, nes pradeda jausti diskomfortą...

Koks gi yra Jūsų laisvalaikis?

Dar jaunystėje vasaras leisdavau aktyviai plaukiodamas mariose draugų pagaminta jachta ar baidarių žygiuose gražiose upėse. Dabar mūsų su žmona kasdieniai draugai – šiaurietiško ėjimo lazdos. Kiekvieną vakarą, bet kokiu oru, einame savo tradicinius aštuonis kilometrus nuostabaus Pavilnio parko takeliais. Vasarą tampame visiškais grybavimo fanais – lankantis miške pradėjau net nebematyti medžių viršūnių, nes akys pačios iškart pradeda naršyti pakrūmėmis. Šiek tiek patinka žvejyba ir, aišku, sportas. Esu ir sūnų kadaise išmokinęs orientuotis keliose sporto šakose, kuriose savo metu bent šį tą buvau pasiekęs: paauglystėje teko ginti jaunučių Lietuvos futbolo rinktinės garbę, o studentaudamas buvau Sankt Peterburgo aukštųjų mokyklų fechtavimo, krepšinio čempionu. Mano pastarųjų metų hobis – NBA varžybos, kurių tiesiogines transliacijas stebiu net naktį, ypač kai žaidžia mums pažįstami sportininkai iš Lietuvos. Taip pat iš naujo atradau biliardą, nes tai yra įvairialypis taktikos, estetikos, psichologijos ir improvizacijos junginys.

Ko dar nežinome apie Tadą Šumską?

Visada svajojau nusipirkti golfo lazdas, bet jos labai brangios. Gal senatvėje įsigysiu nors vieną. Visas kiemas pilnas pridrožinėtų skulptūrų: jei randu kokią pliauskytę, kuri kažką primena, negaliu mesti į židinį – ji atranda vietą mano kieme. Atradus laiko gimsta ir įvairūs maži „paminklai“, bet ši paroda – tik mūsų svečiams. Kai prieš kelis dešimtmečius tūlas „muitininkas“ nušovė pulką gulbių, jau kitą rytą iš akmens ir medžio sukūriau mažą skulptūrą jų atminimui. Didžiausia dovana – jūsų, Silvija, pasiūlytas Semeliškių menininko Viktoro Narkevičiaus drožinėtas „Kenčiantis Kristus“, kuris puošia mūsų namo nišą. Labai mėgstu poeziją, esu sukūręs keliolika eilėraščių, kurie man pačiam labai brangūs. Prieš dvidešimt metų iškabinau vaškinėmis kreidutėmis pieštų piešinių ekspoziciją LMTA bibliotekoje.

Jūsų, kaip Lietuvos patrioto, negaliu nepaklausti – kodėl verta gyventi Lietuvoje?

Labai nustebau, kai Lietuvoje pasirodė pirmieji elektromobiliai, kuriems energija dovanojama nemokamai – tereikia tik kištuką į pakrovimo vietą įkišti. Man šis pavyzdys savo energijos aspektu simboliškai primena mūsų ryšį su Lietuva: mes, ko gero, esame panašūs į tuos elektromobilius, nes karts nuo karto mums reikia nuvykti į kažkurią savo tėvynės vietą – prie ežero, jūros, į mišką ar girią – ir „pasikrauti“, atsigauti, įgyti naujų jėgų.

Džiaugiuosi, kad lietuviškas folkloras ir senosios liaudies dainos vis dar dosniai praturtina šiuolaikinę Lietuvos kūrybą, o į tai su lengvu pavydu žvelgia nemažai pasaulio tautų. Kai mes pademonstruojame savo modernius B. Kutavičiaus, M. Urbaičio, J. Tamulionio, A. Martinaičio ar O. Narbutaitės kūrinius, kurie yra persunkti archajiška folklorine gija, kone visada sulaukiame tikrai daug pagyrų. Šie ir panašūs pavyzdžiai leidžia manyti, kad kultūrinė praeitis mus menine prasme maitina iki šiol. Teko atlikti beveik visas B. Kutavičiaus oratorijas, ir kai pradėjau analizuoti senovinius tekstus, suvokiau, kad mūsų kalbos semantikoje yra apstu neįtikėtinų, unikalių, retai matomų fenomenų. Apibendrinant viską – tradicijas, dainas, gamtos grožį, kalbą – supranti, jog kultūrinis palikimas yra absoliučiai neatsiejamas nuo mūsų darbų bei laisvalaikio veiklų. Esu įsitikinęs, jog išvykę toli ir ilgam praradę tą energijos „kištuką“, galime pradėti jaustis gerokai silpnesni. Galime tapti kiek kitokiais, galbūt patys retkarčiais savęs neatpažinti ar net negerbti...

Ko palinkėtumėte Elektrėnų krašto žmonėms kaip garbės pilietis?

Taikos, ramybės, stiprybės ir skambių dainų.

Įvertinimai

Prof. Tadas Šumskas yra LR Prezidentės apdovanotas ordino „Už nuopelnus“ medaliu (2015), Krašto apsaugos medaliu civiliams „Už nuopelnus“ (2010), I laipsnio medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai” (2013), Lietuvos atsargos karininkų sąjungos medaliais „Už nuopelnus sąjungai” (2014, 2019). Taipogi Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko, LR Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko, LR Ministro Pirmininko, LR kultūros ministro, LR KAM ministro ir Lietuvos Kariuomenės vado padėkos raštais bei vardinėmis dovanomis. Lietuvos nusipelnęs artistas (1991, vienas pirmųjų su trispalvės simbolika), Lietuvos kultūros ministerijos St. Šimkaus premijos laureatas (1994).

Prof. Tadas Šumskas yra Lietuvos atsargos karininkų sąjungos Garbės narys, LCHS Lietuvos chorų sąjungos, LATGA, AGATA narys.

Dėkoju už tokį įdomų, išsamų pašnekesį. Tikiuosi, kad mūsų pokalbis bent šiek tiek skaitytojams atskleidė Jūsų – Elektrėnų krašto garbės piliečio – asmenybę. Jūs tikras ŽMOGUS ORKESTRAS, Profesoriau! Ir toliau džiuginkite žmones savo išmintimi, kuklumu, meile dainai, Lietuvai, Dievui.

Iki susitikimų Elektrėnuose, Vievyje ir Semeliškėse!

Kalbino Silvija BIELSKIENĖ