Padėdami kitiems augame ir tobulėjame

Savanorystė – savanoriška neatlygintina veikla. Tad kodėl tampame savanoriais?

Vieni daug nemąstydami sako, kad nori tapti savanoriu, nes trokšta padėti kitiems, daryti kažką gero ir svarbaus. Kiti apie savanorystę ima svarstyti tuomet, kai suvokia, kad savo gyvenime jau kuris laikas pasigenda prasmės. O neretas prie savanorystės prisijungia dėl to, kad nori turėti įdomų užsiėmimą ir galimybę tobulėti. Bene rečiausiai išgirstu, kad savanorystę renkasi ne tik dėl prasmingos ir įdomios veiklos, žinių, įgūdžių, patirties, bet ir dėl savo būsimos karjeros.

Dažnai tenka dirbti su savanoriais, tad žinau, kad jie daug ir noriai mokosi. Štai, kad ir mano nauja pažintis su labdaros organizacijos Elektrėnuose „Ištiesk gerumo ranką“ savanorėmis. Dviejų dienų mokymai apie savanorystę ir komandą prabėgo diskutuojant, dalinantis savo žiniomis, patirtimi ir atrandant iš naujo jau žinomus dalykus.

Apėmė jaudulys besiklausant dalyvių pasakojimų apie tai, kas atvedė jas į savanorystę ir kas jas čia laiko jau daugelį metų. Kiekvienos dalyvės istorija kažkuo panaši ir kartu skirtinga. Mokytoja, socialinės darbuotojos ir buhalterė – visas jas į labdaros organizaciją „Ištiesk gerumo ranką“ pakvietė šios organizacijos įkūrėja Birutė. Ji subūrė puikią komandą, kurios nariai kiekvieną dieną yra pasiruošę labai reikalingam ir prasmingam darbui bei sutinka ir palydi kiekvieną, kuriam reikia pagalbos, giliu supratingumu, jautrumu, atjauta, šiluma ir nuoširdžia šypsena.

Pildėme testus apie save, savo asmenybę ir nagrinėjome rezultatus. Tai padėjo mums pažvelgti į save iš naujo, kitu žvilgsniu. Pamatyti save tokias, kokias, greičiausiai, mus mato kiti. Arba suprasti, kur dar galėtume ir turėtume keistis, tobulėti, kad darbas ir problemos mažiau žeistų, skaudintų. Pagalvoti, kad turėtume nepamiršti savęs ir skirti sau šiek tiek daugiau dėmesio bei paieškoti būdų, kaip galėtume atsipalaiduoti. Turime suprasti ir mokėti padėti sau, kad nesudegtume, vedamos kilnių jausmų ir pasiaukojimo, kad ir vėl galėtume padėti kitiems.

Paaiškėjus, kad Vilija ir Birutė rašo eilėraščius, paįvairinome savo mokymų laiką poezija. Man giliai į širdį įkrito Vilijos skaitomi posmai, iš kurių lyg iš korio sunkėsi geltonas medus, mano akis užpildė sodria gamtos žaluma ar nušvito vaiskia saulės šviesa.

Kalbėjome apie komandą, komandos vaidmenis bei aiškinomės, kokį vaidmenį kiekviena iš mūsų vaidiname arba galėtume vaidinti komandoje. Supratome, kad kiekvienas vaidmuo komandoje yra svarbus – juk iš vienodų dėlionės gabalėlių nesudėliosi paveikslo. Taip kaip ir neišvysi pilno ir gražaus paveikslo, jei truks bent vieno iš dėlionės gabalėlio.

Mokymai prabėgo greitai ir smagiai dar ir todėl, kad organizatoriai pasirūpino puikiomis ne tik darbo, bet ir poilsio sąlygomis, o motulė gamta dovanojo mums giedrą dangų su jame smagiai besiritinėjančia saule.

Jei norite patys įsitikinti, ar tikrai savanoriaudami augame ir tobulėjame – prisijunkite prie labdaros organizacijos „Ištiesk gerumo ranką“.

 

                                              Nijolė KUDABIENĖ, lektorė ir rašytoja



<- Grįžti į atgal