Osteoporozė – didelė sveikatos problema visame pasaulyje

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras primena, kad Pasaulio sveikatos organizacija yra paskelbusi šią ligą antra didžiąja liga pasaulyje ir todėl spalio 20-oji yra minima kaip Tarptautinė osteoporozės diena.

Anot Tarptautinio osteoporozės fondo (TOF), dėl osteoporozės hospitalizacijų būna daugiau nei dėl daugumos kitų ligų, tokių kaip krūties vėžys ar širdies miokardo infarktas. Dėl osteoporozės sukeltų pakitimų įvyksta daugiau kaip 1,5 milijono kaulų lūžių kasmet: iš jų apie 300 tūkst. šlaunikaulio lūžių, apie 700 tūkst. stuburo slankstelių lūžių, apie 250 tūkst. riešo kaulų lūžių ir per 300 tūkst. kitų kaulų lūžių.
Per metus gydant tokių lūžių pasekmes sveikatos apsaugos sistema Jungtinėje Karalystėje išleidžia apie 2,7 milijardo eurų, o visoje Europoje tam išleidžiama apie 30 milijardų eurų. Taigi, osteoporozės paplitimas pasaulyje yra nemažas ir sergamumas toliau nuolat (laipsniškai senstant visuomenei) auga visame pasaulyje bei daugėja dėl osteoporozės įvykusių lūžių. Pagal Lietuvos gyventojų sergamumo statistiką (rimtesnių epidemiologinių tyrimų, pavyzdžiui, naudojant DEXA aparatą, deja, nėra), osteoporozės atvejų skaičius nuo 2006 m. (13386 atvejai) iki 2013 m. (33803 atvejai) reikšmingai padidėjo. Toks staigus sergamumo padidėjimas sietinas ne tik su didesniu sergančiųjų skaičiumi, bet ir su įvairiomis prevencinėmis programomis, profilaktiniais patikrinimais, gydytojų kvalifikacijos kilimu, naujos diagnostinės įrangos įsigijimu bei racionaliu panaudojimu ir pan.
Kaulo struktūra ir jo pokyčiai senstant
Kiekvieną vamzdinį kaulą sudaro antkaulis, kaulinis audinys ir kaulų čiulpai. Kaulinis audinys yra sudarytas iš baltymų (daugiausia pirmojo tipo kolageno), kurie plokštelių pavidalu suformuoja kaulo elastingą karkasą, ir mineralinių medžiagų (daugiausia, apie 85 proc., iš kalcio fosfato), kurios užpildo susidariusias ertmes ir suteikia kaului tvirtumo, atsparumo mechaniniam poveikiui. Taip pat kaulinį audinį sudaro kaulinės ląstelės: osteocitai, osteoklastai ir osteoblastai. Osteocitai yra pirminės kaulinio audinio ląstelės, esančios kaulo ertmėse ir įsiterpiančios į kanalėlių tinklinę struktūrą, kuri atsiveria į kanalus, kuriuose yra ir kraujagyslių. Mechaninės apkrovos metu (t. y. sunkaus fizinio aktyvumo metu) šiuo tinklu tekantis audinių skysčio srautas perneša signalines molekules ir maistingąsias medžiagas į ląsteles bei pašalina panaudotas medžiagas ir taip mechaniškai aktyvina osteocitus. Osteocitai palaiko kaulinio audinio tarpląstelinės medžiagos vientisumą ir pastovią neorganinių medžiagų koncentraciją jame. Osteoblastai (daugiausia jų yra vaikų kauliniame audinyje) yra jaunos kaulinio audinio organinę dalį sintetinančios ląstelės. Jų daugiausia yra ten, kur kaulas persitvarko ar regeneruoja. Osteoklastai – tai ląstelės, gebančios ardyti kaulą ir kalcifikuotą kremzlę. Jų daugiausia tose vietose, kur vyksta kaulo rezorbcija. Kaulinio audinio struktūros vientisumas priklauso nuo subtilios pusiausvyros tarp kaulinio audinio rezorbcijos (irimo), kurią vykdo osteoklastai, ir kaulinio audinio gamybos, kurią vykdo osteoblastai. Senstant ar dėl ligos ši trapi pusiausvyra pakrypsta osteoklastų pusėn ir kaulo rezorbcija viršija naujo kaulinio audinio susidarymą. Todėl kaulai tampa mažiau elastingi, mažėja kaulinio audinio masė, kaulai pasidaro trapesni ir atsiranda didesnė lūžių galimybė. Tad vaistai, kurie slopina kaulo struktūros suardymą arba osteoklastų veiklą, yra vertingi gydant žmones, sergančius osteoporoze, Pageto liga (deformuojanti osteodistrofija), kai kuriomis periodonto ligomis, kaulų uždegimu, reumatoidiniu artritu ir pan.
Osteoporozės apibūdinimas ir skirstymas
1993 m. Pasaulio sveikatos organizacija patvirtino osteoporozės apibūdinimą, paremtą kaulų mineralų tankio (KMT) tyrimo duomenimis. Osteoporozė yra lėtinė sisteminė griaučių liga, kuriai būdinga sumažėjusi kaulinio audinio masė, apibūdinama kaulo mineralų tankiu (KMT siekia nuo –1 iki –2,49 g/cm²), bei kaulinio audinio mikroarchitektūros pokyčiai, dėl ko padidėja kaulų trapumas ir polinkis lūžti. Kompiuteriniu tomografu, specialiu dvisrautės radioabsorbciometrijos rentgeno aparatu DEXA (vadinamasis „auksinis standartas“) nustačius tiriamo asmens kaulų mineralinį tankį jis yra lyginamas su tos pačios amžiaus grupės standartine sveikų asmenų norma ir apskaičiuojami du pagrindiniai rodikliai, kurie vadinami T ir Z lygmenimis. Kartais yra naudojami kiti mažiau tikslūs diagnostikos metodai (pavyzdžiui, ultragarsas). Dažniausiai (dėl didžiausio tikslumo) kaulų mineralinis tankis matuojamas šlaunikaulių viršutinėje dalyje (šlaunikaulio kaklelyje), stuburo juosmens slankstelių kūnuose, rečiau dilbio distalinėse dalyse ir kulnakaulyje. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja osteoporozei nustatyti naudoti T lygmenį: normali kaulų masė – T lygmuo – yra tarp +1 ir –1; osteopenija – tarp –1 ir –2,5; osteoporozė – T lygmuo mažesnis nei –2,5; sunki osteoporozė – T lygmuo yra lygus ar mažesnis už –2,5 ir yra lūžęs vienas ar daugiau kaulų.
Osteoporozė pagal savo kilmę, eigą, pakenkimo pobūdį ir vietą yra nevienalytė liga ir todėl ji bendrai klasifikuojama į: pirminę (juvenilinę, idiopatinę, involiucinę – senatvinę ir pomenopauzinę) ir antrinę. Juvenilinė osteoporozė pasižymi gerybine eiga ir pasireiškia iki lytinio subrendimo. Ji yra itin reta. Idiopatinė osteoporozė diagnozuojama tada, kai nepavyksta nustatyti kaulų retėjimo priežasties. Vyrams idiopatinė osteoporozė būna maždaug 10 kartų dažniau negu moterims ir sudaro apie 30–50 proc. vyrų osteoporozės atvejų. Involiucinė pomenopauzinė osteoporozė vystosi dėl lytinio hormono estrogeno (reikšmingai mažiau dėl testosterono) trūkumo organizme ir jai būdinga greita kaulinio audinio remodeliacija (apykaita) ir nykimas. Involiucinės senatvinės osteoporozės priežastys nėra visai aiškios ir dažniausiai nurodomos kelios pagrindinės. Antrinė osteoporozė išsivysto sergant įvairiomis lėtinėmis ligomis, kurios sutrikdo kaulinio audinio formavimosi procesus, ar ilgą laiką vartojant tam tikrus medikamentus. Toliau straipsnyje rašoma apie dažniausiai pasitaikančias idiopatinę bei involiucinę (senatvinę ir pomenopauzinę) osteoporozės formas, kurios klinikinėje praktikoje kartais nėra skiriamos.
Pavojus susirgti osteoporoze reikšmingai padidėja su amžiumi (ypač moterims), kartu išauga pavojus nugriūti bei patirti kaulų lūžių. Deja, osteoporozė iš pradžių neturi jokių aiškių ir pacientui juntamų simptomų. Neretai pirmasis ligos požymis būna kaulo lūžis po lengvos traumos ar net nepatyrus jokios traumos. Sergant osteoporoze, po truputį pradeda mažėti ūgis, paskauda kaulus, vėliau gali deformuotis stuburo krūtininė dalis, t. y. formuojasi kupra ir pan. Reikėtų pabrėžti, kad kaulų retėjimas (osteopenija) senstant yra normalus reiškinys ir antroje gyvenimo pusėje kaulai natūraliai tampa mažiau atsparūs mechaniniam krūviui bei būna mažesnio tankio nei jaunystėje. Todėl siūloma sistemingai tirti KMT visoms moterims nuo 65 metų amžiaus ir visiems vyrams nuo 70 metų amžiaus, o esant klinikiniams simptomams ar keliems rizikos veiksniams – nuo 50 metų.
Beje, maksimalus kaulinio audinio tankumas ir tvirtumas būna apie 20–30 gyvenimo metus, o maždaug nuo 40 metų laipsniškai pradeda mažėti.
Pirmine (senatvine) osteoporoze serga abiejų lyčių vyresnio amžiaus žmonės, moterys – gerokai dažniau nei vyrai. Kaulo tankio matavimais pagrįstame moksliniame darbe (skirtas osteoporozės paplitimui nustatyti) rašoma, kad osteoporoze serga apie 4 proc. 50–59 metų amžiaus moterų, o vyresnių nei 80 metų amžiaus – 44 proc., t. y. tikimybė susirgti osteoporoze kiekvienam reikšmingai padidėja maždaug po 50 metų.
Osteoporozės komplikacijos
Ypač pavojinga ir sunkiai gydoma osteoporozės komplikacija – kaulų lūžiai. Bent kartą per metus pargriūna apie 30 proc. vyresnių nei 65 metų amžiaus bendruomenėje gyvenančių asmenų (globos įstaigose šis skaičius yra dar didesnis) ir maždaug kas penktam asmeniui po nugriuvimo reikalinga vienokia ar kitokia medicinos pagalba. Nugriuvus kaulų lūžius patiria mažiau nei 10 proc. senyvo amžiaus asmenų [9] ir apie 90 proc. šių lūžių sudaro būtent šlaunikaulio lūžiai. Net 90 proc. lūžių priežastis šioje amžiaus grupėje yra būtent griuvimai. Tiktai 50 proc. pagyvenusių asmenų po šlaunikaulio lūžio sugebėjo susigrąžinti pradinį (t. y. buvusį iki lūžio) judėjimo (mobilumo) lygį, o net 14–36 proc. asmenų, patyrusių šį lūžį, miršta per pirmuosius metus.
Apie pusė senyvo amžiaus asmenų, patyrusių kaulų lūžius, serga kaulų osteoporoze ir tai ypač būdinga moterims. Kai kuriuose moksliniuose straipsniuose teigiama, kad ištyrus 30–66 proc. kaulų lūžius patyrusių vyrų (vyresnių nei 55 metų amžiaus) aptinkama nediagnozuota osteoporozė.
Lūžių pasekmės lemia didžiulius ekonominius nuostolius, jau nekalbant apie fizines kančias, psichologines bei socialines šios problemos pasekmes. Pavyzdžiui, JAV tiesioginės medicinos išlaidos vidutiniam pacientui po šlaunikaulio lūžio pirmais metais sudaro apie 40 tūkst. JAV dolerių ir beveik po 5 tūkst. kitais metais. Europoje vidutinė šlaunikaulio gydymo po lūžio kaina – 20 tūkst. eurų. Į šias išlaidas nebuvo įtrauktos netiesioginės šeimos narių finansinės išlaidos dėl prarasto darbo, sugaišto laiko asmens slaugai, pakeistos gyvenamosios vietos ir kt. Sukurtos net specialios apsaugos nuo šlaunikaulio lūžių griūvant, skirtos senyviems asmenims (nešiojamos ant išorinės aprangos ar po ja ir dedamos ant šlaunikaulio viršutinės dalies), bet jų efektyvumas nėra įrodytas.
Osteoporozės rizikos veiksniai
Tiesiogiai su kaulo mineraliniu tankiu nesiejami veiksniai:
Vyresnis amžius (>50 metų).
Moteriška lytis.
Anksčiau buvę kaulų lūžiai.
Paveldimumas (buvę osteoporozės atvejai šeimoje ar giminėje ypač iš motinos pusės).
Smulkus kūno sudėjimas (ploni ir mažos masės kaulai).
Ypač maža kūno masė arba mažas KMI (mažesnis nei 19).
Menopauzė.
Jauname amžiuje pašalintos kiaušidės.
Ilgalaikis fizinis pasyvumas (ypač gulėjimas lovoje dėl įvairių lėtinių susirgimų).
Vaikystėje ir jaunystėje su maistu gautas labai mažas kalcio, baltymų ar/ir vitamino D kiekis.
Alkoholio vartojimas.
Rūkymas.
Reumatoidinis artritas.
Dažni griuvimai.
Tiesiogiai su kaulo mineraliniu tankiu siejami veiksniai:
Negydytas hipogonadizmas.
Lėtinės inkstų ligos.
Lėtinės kepenų ligos.
Malabsorbcijos sindromas (pavyzdžiui, po sudėtingos skrandžio ar kasos operacijos).
Lėtinė obstrukcinė plaučių liga.
Endokrininės sistemos ligos (hipertireozė, hiperparatireozė).
Taikyta pakaitinė hormonų terapija (pakaitinė lytinių ar kitų hormonų terapija ir kt.).
Ilgalaikė potrauminė imobilizacija.
Kai kurių medikamentų ilgalaikis vartojimas (pavyzdžiui, gliukokortikoidų, antikoaguliantų, aromatazės inhibitorių, vaistų nuo vėžio ir kt.).
Reikėtų pažymėti, kad reikšmingai didesnė mokslinių straipsnių dalis neigia maisto papildų su kalciu (ar kombinuotų preparatų su vitaminu D), tam tikrų maisto produktų vartojimą bei įvairias dietas kaip efektyvią osteoporozės profilaktikos priemonę ir jų tariamai „kaulus stiprinantį“ poveikį. Jų vartojimas neabejotinai būtų efektyvus, kai nustatomas vienos ar kitos medžiagos apykaitos sutrikimas organizme ar tiksli osteoporozę sukėlusi priežastis. Pavieniuose moksliniuose straipsniuose vitamino D stoka organizme nereikšmingai siejama su kaulų tvirtumo sumažėjimu. Šis vitaminas nurodomas kaip svarbus veiksnys, palaikantis tinkamą stambiųjų raumenų grupių funkciją (kojų, liemens), kas gali būti svarbu griuvimų profilaktikai. Visgi kai kuriuose apžvalginiuose moksliniuose straipsniuose teigiama, kad papildomas vitamino D ir kalcio vartojimas gali turėti teigiamą poveikį kaulų lūžių profilaktikai, tačiau gali sukelti kitų sveikatos sutrikimų (hiperkalcemiją, akmenų susidarymą inkstuose, skrandžio ir žarnyno veiklos sutrikimus ir kt.).
Gydymas
Didėjantis osteoporozės paplitimas ir sparčiai auganti jos gydymo kaina (dažniausiai tenka gydyti ilgai ar net visą likusį gyvenimą) skatina medikus ir mokslininkus ieškoti efektyvaus, saugaus ir šiuo metu pasiekiamo gydymo, kad būtų išvengta galimų osteoporozinių lūžių. Kompleksinis osteoporozės gydymas ir profilaktika apima: 1) vaistus, skirtus osteoporozės prevencijai ir gydymui; 2) vaistus, galinčius sukelti osteoporozę; 3) vaistus (pavyzdžiui, migdomuosius ar antidepresantus) ir įvairius aplinkos veiksnius, kurie skatina ar sukelia griuvimus.
Pagrindinę gydymo schemą sudaro būtinas farmakologinis gydymas specifiniais vaistais – bisfosfonatais, lytiniais (estrogenu ar kitais) ar skydliaukės hormonais, raloksifenu, kalcitoninu ir kitais medikamentais, biologinių veiksnių taikymas, gydymas dieta ir papildomas vitamino D ir kalcio vartojimas, svorio reguliavimas ir specialių fizinių pratimų taikymas bei simptominis gydymas. Bet kuriuo atveju gydymą skiria ir koreguoja gydantis gydytojas (šeimos ar endokrinologas), reikalui esant pasikonsultavęs su kitais specialistais.
Griuvimų prevencija
Kadangi griuvimai yra pagrindinė osteoporozinių lūžių priežastis, toliau pateiktos pačios paprasčiausios namų aplinkos pritaikymo taisyklės, kurių reikia laikytis siekiant jų išvengti:
Visose „potencialiai pavojingose“ namų vietose (duše, vonioje, tualete ir pan.) turėtų būti įrengtos padidinto saugumo zonos su turėklais, atramomis, ranktūriais ir pan., kad esant reikalui būtų lengviau atsistoti ar prisilaikyti.
Visos durys namuose turėtų lengvai (be didelių pastangų) atsidaryti/užsidaryti ir atsirakinti/užsirakinti.
Vonioje ir tualete ant grindų, kampe ar kurioje kitoje patogioje vietoje gali būti padėta pagalbinė lazdelė ar ramentas, kuriais, esant reikalui, galima būtų pasinaudoti.
Vonioje, virtuvėje, tualete ar kitur, kur grindys yra slidžios (linoleumas ar keraminės plytelės) ir kartais būna drėgnos, galima pakloti specialius neslystančius plonus guminius kilimėlius.
Prausiantis vonioje ar duše galima naudoti specialią prausimosi kėdę ar suoliuką, ant kurio patogu sėdėti ir galima atsiremti.
Kad būtų lengviau atsistoti (pavyzdžiui, tualete), kaip pagalbinę priemonę galima naudoti stabilias taburetes, kurios nesunkiai perkeliamos iš vienos vietos į kitą.
Jei namuose yra laiptai, turėtų būti įrengti bent vieneri laiptų turėklai, kurie tęstųsi nuo pirmos iki paskutinės laiptų pakopos. Pačios laiptų pakopos turi būti padarytos iš neslystančios medžiagos arba padengtos ja.
Jei sergantis žmogus gyvena daugiabutyje, būtina patikrinti, ar laiptinės laiptai yra tvirti, lygūs, ar stiprūs ir gerai pritvirtinti turėklai.
Pati laiptinė ir įėjimas turi būti gerai apšviesti.
Namuose turėtų būti įrengtas pakankamas apšvietimas, nes senstant reikšmingai nusilpsta regėjimas. Galima naudoti specialius judesio daviklius, kad šviesa įsijungtų pati artėjant prie „pavojingesnės“ ar tamsesnės namų vietos.
Namuose pageidautina įrengti nedidelio ryškumo naktines švieseles kiekviename kambaryje ir prie durų, nes pagyvenę bei seni žmonės naktį dažnai vaikšto į tualetą. Be to, senyvi asmenys kenčia nuo įvairių miego sutrikimų ir vartoja įvairius migdomuosius, kas reikšmingai padidina griuvimo pavojų.
Kilimai ir maži kilimėliai turi būti saugiai pritvirtinti (ypač jų kraštai) klijais, specialiomis tvirtinimo juostelėmis, medsraigčiais ar pan. Pageidautina, kad namuose visai nebūtų lengvų nepritvirtintų kilimėlių, kurie kartais tampa griuvimo priežastimi.
Namai ar butas neturėtų būti perpildyti įvairių nenaudingų daiktų ir baldų. Visi daiktai ir baldai turėtų būti išdėstyti racionaliai, atsižvelgiant į žmogaus poreikius. Pageidautina pašalinti bet kokius nebūtinus baldus ir daiktus, kurie trukdo laisvai judėti. Baldai turi būti stiprūs ir stabiliai stovėti, kad, reikalui esant, į juos būtų galima atsiremti. Pageidautina, kad baldai būtų be aštrių kampų, už kurių kliūvama ar į juos atsitrenkiama ir susižeidžiama.
Namuose neturėtų būti naudojami elektros ilginimo laidai, sudarantys kliūtis vaikščioti.
Avimi batai ir šlepetės turėtų būti patogūs, minkšti, gerai laikytis ant kojos ir, svarbiausia, su neslystančiu padu. Būtina vengti avalynės, kurią labai lengva (ir patogu) apsiauti, bet lygiai taip pat lengva pamesti ir suklupti.
Dažniausiai naudojami daiktai (drabužiai, indai, vaistai, akiniai ir kt.) turėtų gulėti lengvai pasiekiamose nuolatinėse vietose. Reikalui esant galima panaudoti specialius įrankius daiktams pasiekti. Senyvam ir ligotam asmeniui jokiu būdu nepatartina lipti ant kėdės ar kopėčių, kad pasiektų reikiamą daiktą.
Lova, kurioje miegama, neturėtų būti nei per aukšta, nei per žema, nes tada sunkiau atsikelti.
Senyvo amžiaus žmonės, kai yra būtina dėl jų sveikatos būklės, privalo naudotis pagalbinėmis vaikščiojimo priemonėmis – vaikštyne, ramentais, lazdele ar pan. Šios priemonės turi tiksliai atitikti asmens ūgį ir turėti neslystančius minkštos gumos galus. Nemaža dalis senyvo amžiaus žmonių šias priemones naudoja tik išeidami iš namų.

Mokslinių straipsnių apžvalgą pagal Lietuvos ir užsienio literatūrą parengė:
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Mitybos
ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo pavaduotojas
Remigijus Zumeras



<- Grįžti į atgal