Žasliai – etninė istorinės Lietuvos širdis

Balandžio 20 dieną penkiolika draugijos „Mes esame“ narių vyko į Žaslių tradicinių amatų centrą žaslietiško kugelio edukacijai ir pažintinei programai „Žaslių krašto istorijos ir legendos“.

Pradžioje pagal amatininkės Dalios Ramonienės komandas vyko darbai: bulvių skutimas, plovimas, tarkavimas rankiniu būdu, svogūnų lupimas ir pjaustymas, spirgučiam mėsos pjaustymas. Paruošta kugeliui masė buvo sudėta į specialius indus-britvonus ir pašauta kepti į įkaitintą kaimiško tipo krosnį. Kol kepė buvo pravesta pažintinė programa, kurią labai įdomiai vedė Valė Kurgonienė. Žaslių apylinkės – tai gražiausi terasiniai slėniai prie senos ir didelės Lietuvos upės Neries rytuose, užima 10 900 ha. Vandenys užima net 2 proc. Žaslių seniūnijos teritorijos: penki ežerai ir dvylika upių. Žaslius supa 3 ežerai: Žaslių (101 ha), Limino (12,3 ha), Statkūniškio (7,9 ha). Gana derlingi šiame krašte dirvožemiai. Yra net 30 miškų išsibarsčiusių po apylinkes netolygiai, kuriuose auga apie 500 augalų, 100 grybų rūšių, apie 40 žvėrelių ir per 150 paukščių rūšių. Draustiniai užima net 1,5 tūkst. ha.

Legendos sako, kad prie Žąslių ežero stovėjo stabas, kurį savo motinos Pajautos atminimui pastatė kunigaikštis Kukovaitis. Kitas Palemono palikuonis Kernius buvo pagal pagoniškus papročius palaidotas prie Žaslių ežero – sudegintiems jo palaikams čia supiltas piliakalnis-Pajauta.

Žaslių miestelio puošmena – bažnyčia. Ji stovi ant Pajautos kalno. Manoma, kad Žaslių bažnyčios vietoje iki Lietuvos valstybės sukūrimo galėjo stovėti pilis.

1457 m. vasario 28 d. Žasliai pirmą kartą paminėti istoriniuose dokumentuose. Vytauto Didžiojo laikais jie priklausė Jauniui Valimantaičiui, vėliau – didikams Goštautams. 1522 m. Žasliai minimi kaip miestas, kuris XVI a. atiteko kunigaikščiui Žygimantui Augustui, kuris užrašė jį savo žmonai Barborai Radvilaitei, kuri, kaip pasakojo programos vedėja, nė karto neaplankė Žaslių.

1795 m. surašymo duomenimis buvo 376 gyventojai, 27 kiemuose – 158. Čia gyveno 131 žydas, 16 čigonų. Visi pastatai buvo mediniai. Minima, kad buvo 15 smuklių, 6 parduotuvės. Dažna žasliečių nelaimė – gaisrai... 1807, 1852, 1879, 1880 ir 1905 m. Viename name kilus gaisrui šiaudiniais stogais ugnis nuvilnydavo per visą miestelį. Kiekvieną antradienį vykdavo turgūs. 1862 m. pastatytas geležinkelis, kuriuo buvo patogu keliauti ir atsigabenti prekes.

                      1897 m. Žasliuose gyveno 1 955 žmonės, iš kurių net 1 325 žydai, kurie turėjo net 3 maldos namus, savo mokyklą ir biblioteką. Pvz., 1936 m. jie turėjo net 51 krautuvę, o lietuviai tik vieną. Buvusias parduotuves primena gatvės pusėje esančios plačios durys ir laiptai. Deja, 1941 m. nacių vykdytas genocidas sunaikino žydų bendruomenę ir šimtmečiais kurtą kultūros palikimą.

                      Žaslių valsčius buvo vienas didžiausių Lietuvoje 1938–1939 m. Buvo pastatytas valsčiaus pastatas. Pirmoji mokykla minima jau nuo 1777 m., o nuo 1944 m. veikia vidurinė mokykla. 1937 m. įsteigta biblioteka, gražėjo aikštės ir gatvių vaizdas, pakloti nauji šaligatviai.

                      Pirmoji bažnyčia pastatyta XV a., o dabartinė – 1902 m. neogotikiniu stiliumi. Ji ir dabar yra kraštovaizdžio pagrindinis akcentas. Aš į ją žiūrėdama regiu ir Vilniaus Gedimino pilį, kuri – Vilniaus pagrindinis akcentas. 1933 m. pastatyta Kristaus kančios koplyčia.

                      1931 m. akmenimis grįsta centrinė aikštė, kurioje ir buvo filmuojamas filmas „Tadas Blinda“.

                      Dabar įteisinti 5 vietinės reikšmės draustiniai. Saugoma teritorija – 375 ha.

                      Žaslių guoba, buvęs valstybės saugomas botaninis gamtos paveldas. Medis augo Žaslių ežero šiaurinėje pakrantėje, nupjautas 2010 m. Manoma, kad Žaslių guobai buvo 150–200 metų.

                      Totoriškių akmuo. Jo ilgis – 4,1 m, plotis – 2,8 m, aukštis – 2,6 m. Jame žmogaus pėdos įvaizdis.

Borų pušis. Amžius apie 180 m., aukštis – 25 m, apimtis – 1,3 m. Tai didinga praeities liudytoja. Į jos kamieną įkaltas geležinis kryžius.

Greit prabėgo laikas. Susėdom prie stalo. Komisija, sudaryta iš renginių organizatorės Vaivos ir 2 draugijos narių, išrinko gražiausius margučius. I vieta vienbalsiai skirta Aldonos Žvybienės margučiui, simbolizuojančiam Ukrainos vėliavą. II vieta – Genutės Žukovienės margučiui. Margučiai palikti amatų centro kolekcijoje saugoti kartu su kitų meistrų margučiais. Išrinkome tvirčiausią margutį – jo nugalėtoja Staselė Šarakojytė.

Ragavome žaslietišką kugelį, kuris tarsi tirpte tirpo burnoje. Labai dėkingi esame programų vedėjoms Daliai Ramonienei ir Valei Kurgonienei, kurios labai įdomiai papasakojo apie Žaslių kraštą.

 

LKRS narė Onutė Kulbokienė



<- Grįžti į atgal

Daugiau nuotraukų