„EXIT“: Šveicarijos eutanazijos šalininkų iššūkis katalikams

Neseniai you-tube pasirodė filmas „EXIT ADMD, kurį sukūrė Šveicarijos asociacija, padedanti prancūziškai kalbantiems šveicarams numirti. Kaip savo straipsnyje sako Michaelis Cookas, filmas yra apie šveicarų savižudybių su gydytojo pagalba „misticizmą“, dėl to jo įtikinimo poveikis toks galingas.

Priešingai nei filmai, kuriuos kuria britų BBC, čia nėra nieko perdėtai rėžiančio akį ar polemiško: jokio pykčio ar skausmingų santykių, jokių tylių demonstracijų prie parlamento, jokio spaudimą darančių grupių įsikišimo. Filmas paprasčiausiai parodo „palydėtojų“ darbą, savotišką ekskortą tų individų, kurie serga nepagydoma liga, ne vien depresija, ir kurie pasirinko mirtį. Palydėtojai negali būti pacientų giminaičiai, negali iš jų gauti ir finansinės naudos už savo darbą. Asociacijos prezidentas dr. Jeromas Sobelis tai pavadino „pašaukimu“. Ta prasme, kad jie save laiko mirties angelais.
Filmas kelia du svarbius klausimus: kaip tikėjimo neturintys žmonės skleidžia savo instinktyvius religinius jausmus pokrikščioniškame pasaulyje? Ir kuo skiriasi ši nuoširdi užuojauta nuo krikščioniškosios?
Filosofas ir rašytojas Alainas de Bottonas mėgino sudominti žmones savo „bažnyčia ateistams“; jam nelabai pavyko pritraukti daug narių, nes idėjos buvo per daug abstrakčios, ekscentriškos. Tačiau mirtis visiškai ne abstrakti – ypač jei gyveni vienas ir pamažu miršti. EXIT ADMD tai supranta; jie žino, kad mirtis yra didžiulis įvykis ir žiūri į jį labai rimtai, netgi su pagarba.
Nepaprastai vaizdingoje scenoje, rodančioje asociacijos susirinkimą, kuris vyksta nariams susėdus aplink U formos stalą, tarsi keistai sekuliarizuotoje Paskutinėje vakarienėje, Sobelis sako palydėtojams, kad jie „jau nebe savanoriai, bet kunigai“. Jie ir pacientų artimieji bei draugai, kurie yra su žmogumi, gyvenančiu paskutines  gyvenimo minutes, palydėtojų veiksmus vertina kaip meilės gestą. Visada kalbama apie „savarankišką išsivadavimą“ (self-deliverance), niekada apie „savižudybę“. Kaip aiškina vienas jaunas vyras, „savižudybė yra nežmogiška“, o „savarankiškas išsivadavimas“ yra „visai kas kita“. Terminas protingai vengia smurto ir gėdos konotacijų; panašiai kaip „Tėve mūsų“ maldoje sakoma „gelbėk mus nuo pikto“, „savarankiškas išsivadavimas“ gali būti suprantamas kaip išsigelbėjimas nuo kitos rūšies blogio: vienišos ir skausmingos mirties – ir be orumo.
Nė vienas iš palydėtojų nekalbėjo apie savo formalų tikėjimą, tačiau jie visi vartojo religinę kalbą. Dvi patrauklios, jautrios ir gražiai atrodančios moterys palydėtojos nufilmuotos drauge einančios į žygį. Jos kalba apie savo „pašaukimą“, primindamos viena kitai, kad daugiau nebebijo mirties, nes tiki, jog „dvasia yra amžinai gyva“. Kai matome dr. Sobelį ruošiantį mirtiną gėrimą savo pacientei Michelinai, jis beveik liturgine kalba jai liepia „išgerti šią dozę iki paskutinio lašo“; o kai ji taip ir padaro, jis paguodžiančiai sako: „Geros kelionės... Telydi tave šviesa... Tenuveda į ramybę.“
Galite suabejoti nuoširdumu žmonių, pasirinkusių „palydėtojų“ darbą. Tačiau kaip Sobelis jiems aiškina „Paskutinės vakarienės“ scenoje, eutanazijos poreikis gerokai pranoksta jų skaičių ir gebėjimą padėti. Jis kreipiasi į juos, sakydamas: „Turime pailsėti tarp dviejų misijų... Turime pasikrauti savo baterijas.“ Jo teigimu, šis darbas yra kažkas ypatingo, ir kaskart jis jaučiasi „išsekęs“. Scena, kur jį matome kartu su mirštančia Micheline, atskleidžia šio žmogaus emocinį įsitraukimą. Akivaizdu, kodėl šis darbas yra sekinantis.
Reikšminga tai, kad filmas neužsimena apie kitas sprendimo galimybes to vienintelio dalyko, kuris – ir tai sukrėtė mane – tyliai iškyla eutanazijos prašymo fone: labai natūrali vienatvės baimė, ypač kai tampi ekstremaliai pažeidžiamas.
Vakaruose gyvename anatomizuotoje visuomenėje. Micheline, viena savo bute diena po dienos ir tampanti vis silpnesnė, yra viena iš daugelio – įskaitant ir tuos senus žmones, kurie miršta nuo vienatvės, ne nuo ligų. Michelinos draugė, kurios bute ji planuoja mirti, Sobeliui sako: „Ji nepakelia buvimo ištisą dieną viena. Tai ne gyvenimas.“
Toks komentaras sužadina man dar vieną mintį: taip kaip judėjimas „Už gyvybę“ gerai supranta, kad, norint pasirūpinti negimusiu kūdikiu, reikia pasirūpinti jo motina, tiek nėštumo laikotarpiu, tiek ir vėliau, žmonės, kovojantys prieš eutanaziją, turi pasiūlyti paguodą ir žmogišką artumą tiems, kurie prarado norą gyventi.
Priešingu atveju, kaip atkreipia dėmesį kritikai, mes nepalydime mirštančiųjų taip, kaip turėtų tai daryti krikščionių bendruomenė. Turime būti pasirengę filme parodytam lėtam sekuliarių mirties ritualų maršui ir energingai juos sustabdyti savo krikščioniškuoju tikėjimu Dievo meile, kuri vienintelė žino, kada mūsų laikas žemėje artėja prie pabaigos.

Pagal „The Catholic Herald“ parengė S. Žiugždaitė

Straipsnio autorius – Francis Phillips

Bernardinai.lt



<- Grįžti į atgal