Saugoti varles – juokinga, o matyti jas sutraiškytas?

Kiekvieną pavasarį, kai vidutinė paros temperatūra pakyla vidutiniškai iki trijų laipsnių, prasideda kasmetinė varlių migracija iš žiemaviečių į nerštavietes. Nors žiemojimui varliagyviai paprastai renkasi vietoves prie statesnių šlaitų, iki sušylant paros temperatūrai miega įsirausę į urvelius. Nerštavietėms paprastai pasirenkamos drėgnos vietos, dažniausiai prie tvenkinių. Dažna problema yra ta, kad migruojančioms varlėms dažnai tenka kirsti asfaltuotą kelio ruožą ir masinės migracijos metu tūkstančiai tiek mums įprastų, tiek į Raudonąją knygą įrašytų varliagyvių žūsta po automobilių ratais.

Į šią problemą tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje dėmesys yra atkreipiamas jau ne vienus metus, stengiamasi kiek įmanoma varlių migracijos teritorijas apsaugoti apsauginėmis tvorelėmis, laikinai siūlyti vairuotojams alternatyvius apvažiavimus. Kovo 18-ąją apsauginės tvorelės buvo tveriamos ir Pavilnių regioniniame parke ties abipus Pūčkorių gatvės esančia varlių migracijos vieta.

1000 metrų tvorelė ir simboliniai kelio užtvarai

Pasak Pavilnių regioninio parko direkcijos gamtos ir kultūros skyriaus vedėjos Jolantos Radžiūnienės, varlių pavasarinė migracija į nerštavietes vyksta vidutiniškai tris savaites per metus. Tūkstančiai masiškai asfaltuotus kelių ruožus kertančių varliagyvių žūsta po automobilių ratais. Pavilnių regioniniame parke ši problema ypač ryški, nes problemų keliantis asfaltuotas ruožas nėra būtinas susisiekimui, pasivaikščioti į parką atvykstantys žmonės automobilius gali pasistatyti netoliese esančiose stovėjimo aikštelėse, o keletas vietos gyventojų turi galimybę apvažiuoti kitu keliu. Kiekvienais metais Regioninio parko direkcija rūpinasi, kad ruožas, per kurį varlės kerta asfaltuotą kelią, būtų aptveriamas apsauginėmis tvorelėmis, kurios neleistų gyvūnams patekti į gatvę. Iš pradžių būdavo gaunama vos 300 metrų apsauginės tvorelės, šįmet jos nutiesiamas net kilometras.
Šiųmetė naujovė – simboliškas kelio užtvėrimas medinėmis trinkomis, ant kurių nupieštos prašančios jas tausoti varlės, iškabinami įvairūs skatinantys nevažiuoti pro teritoriją užrašai. Jolantos Radžiūnienės teigimu, tai nėra oficialiai įtvirtintas užtvaras, o daugiau žmonių dėmesio atkreipimas, paskatinimas susimąstyti. Pro užtvarą nesunkiai pravažiuos dviratis, taip pat bus galima laisvai prastumti vaikišką vežimėlį. Tiesiog siekiama atkreipti automobilių vairuotojų dėmesį, kad šie nevažiuotų pro varlių migracijos ruožą. Be abejo, kas norės trinkas galės pastumti, pašalinti nuo kelio, tačiau pagrindinis jų siekis yra perduoti žinią.
Taip pat net ir aptvėrus tvorelėmis abi kelio puses, kai kurios varles vis tiek sugeba įveikti kliūtis ir iššokuoja ant asfalto. Tuomet natūraliai kyla klausimas, į kurią pusę tą varlę nešti. Gamtos mokslų daktarės Jolantos Radžiūnienės teigimu, varlės paprastai keliauja į drėgną pievą, kuri galėtų būti greta tvenkinio ar kokio kito vandens telkinio.

Igno Stanio nuotr.

Varliagyviai žūsta ne tik Pavilnių regioniniame parke

Su varlių migracija kertant asfaltuotą kelio ruožą susiduriama ne tik Pavilnių regioniniame parke. Tokių pat problemų yra ir sostinės mikrorajone Žvėryne, kur varlės netgi stabteli, šildosi ant įkaitusio asfalto. Ypač problema paaštrėja po lietaus, kai ant asfalto ruožų telkiasi ir vabzdžiai. Kai kurie žmonės tokias nelaimėlės gelbėjo pasiėmę kibirus ir bent po porą kibirų nugabendami į pievas. Taip pat vienintelė Lietuvoje stacionari pagalbos varlių migracijos metu vieta yra prie įvažiavimo į Ribiškių sodų bendriją. Ten, norint patekti į didžiulę sodų bendriją, nėra galimybės niekaip apvažiuoti, todėl buvo investuotos lėšos ir skverbtasi po keliu, kad varlės galėtų migruoti nepatekdamos ant asfaltuotos kelio dalies.
Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Veisiejų regioninis parkas, per kurį eina Lietuvos ir Lenkijos kelias. Per jį vyksta labai didelė varlių migracija, intensyvios migracijos metu kelią kerta apie 3000 varliagyvių per parą.
Dėmesys atkreiptas buvo ir į tai, kad ši tema jautri nedidelių vaikų turinčioms šeimoms. Regioninio parko direkcija netgi sulaukė jaunų tėvų skambučių, kad mielai prisidėtų prie problemos sprendimo, nes suvažinėtų varlių vaizdas gąsdina vaikus.

„Varliavizija“ ir kiti varliško gyvenimo ypatumai

Mokslininkai ištyrė, kad varlė maksimaliai gali išgyventi iki penkiolikos metų, tačiau vidutinis šio gyvūno amžius – devyneri. Be abejo, labai daug varlių žūva dar kiaušinėlio ar buožgalvio stadijoje dėl natūralios atrankos. Dėl to visi šaltakraujai neršia labai didelį kiekį ikriukų. Nuo apvaisintų ikriukų, kurie beje apvaisinami išorėje, iki išsivystymo į varlę yra pakankamai ilgas laiko tarpas – beveik pusantro mėnesio. Didelį pavojų kelia tiek staigūs naktiniai atšalimai, klimato svyravimai, tiek žmogaus įsikišimas – varliagyviams yra labai pavojinga į vandens telkinius leidžiama buitinė chemija, šampūnai. Taip pat tai labai kenkia žuvims ir vabzdžių lervoms.
Daugiausiai migruoja dažniausios varlės – pievinė varlė, smailiasnukė, bet kai žiūrime sutraiškytas, tai randama visokių. Lietuvoje yra trylika rūšių varliagyvių. Viena rečiausių rūšių, įrašytų į Raudonąją knygą – raudonpilvė kūmutė. Ji užpernai buvo tradiciškai rengiamos „varliavizijos“, renginio, kurio metu renkama tiek gražiausia varlė, tiek gražiausias varlės balsas, nugalėtoja. Numatoma prie Pučkorių atodangos balandžio pabaigoje tokį renginį rengti ir šįmet. Tokiu būdu siekiama atkreipti žmonių dėmesį į pačią gamtą, per sudominimą aktualizuoti tam tikras problemas. Anot J. Radžiūnienės, tokie renginiai sulaukia labai didelio pasisekimo ir palaikymo. Taip pat mokslininkė minėjo, kad požiūris į aplinkosaugines problemas Lietuvoje keičiasi į gerąją pusę. Anksčiau prakalbusi apie varles, J. Radžiūnienė, jos pačios teigimu, savivaldybėje sulaukdavo mandagių žmonių šypsenų, o nemandagių – juoko. Šiuo metu visuomenėje rūpinimasis gyvūnais vis labiau priimamas kaip natūralus dalykas.

Vaiva Lanskoronskytė

Bernardinai.lt



<- Grįžti į atgal