Išgyvenimo pratybos – originalus karių savanorių pasirinkimas atsisveikinimui su žiema

Sakoma, jog gebėjimas įkurti ugnį, rasti maisto, gauti vandens bei suręsti pastogę – kritiniai išgyvenimui gamtoje reikalingi įgūdžiai, kuriuos lavinti rekomenduojama kiekvienam. Visgi, kai kalba pasisuka apie Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės 804 Trakų-Elektrėnų pėstininkų kuopos karius, kuopininkas viršila Vilius Slavinskas kategoriškas: „Šie įgūdžiai kuopos kariams nėra rekomenduojami – jie būtini.”

Dėl šios priežasties buvo nuspręsta pasitelkti rinktinės žvalgus bei su jų pagalba suorganizuoti 804-osios kuopos kariams net tris dienas kuopos atsakomybės rajono miškuose vykusias išgyvenimo pratybas. Norint apžvelgti išgyvenimui žiemos metu būdingus niuansus, simboliškai pasirinktas paskutinis vasario savaitgalis.

Siekiant sukurti kuo realesnes ir didelės ištvermės reikalaujančias sąlygas pasiryžta pratybas pradėti nuo naktinio orientacinio žygio, į kurį kariai leidosi su pilna ekipuote, sveriančia daugiau nei 20 kg. Sunki kuprinė, lydėjusi savanorius visą naktį, nebuvo vienintelė kliūtis siekiant žygį įveikti kaip galima greičiau. Oro sąlygos ir pusnys, dažnai siekiančios net kirkšnis, turėjo daug įtakos užduoties įveikimo laikui. Dėl apsunkintų sąlygų ir vėlesnio starto dalis porų grįžo jau prašvitus, tad apie galimybę sumerkti akis nors valandėlei teko tik pasvajoti.

Antrąją pratybų dieną buvo koncentruojamasi į teorines išgyvenimo gamtoje žinias ir iš karto po jų sekantį pritaikymą praktikoje. Kariai išmoko įžiebti ugnį net penkiais skirtingais būdais, naudojant įvairias aplinkoje randamas medžiagas. Įkurtas laužas pravertė ir vienintelio pratybų metu gauto patiekalo – sriubos virimui. Gaminant maistą buvo akcentuojamas visų turimų bei gamtoje randamų produktų maksimalus panaudojimas.

Išmokus įžiebti ugnį, išnaudoti gamtos išteklius bei pasigaminti, nors ir itin kuklius, pietus, pereita prie vieno esminių įgūdžių, kurio pagrindus turi turėti kiekvienas išlikimo sąlygose atsidūręs karys – laikino būsto įsirengimo. Jis puikiai tiko jėgų atgavimui bei pasiruošimui tolimesnei veiklai. Vos sutemus savanoriai gavo naują užduotį – antrąjį naktinį orientacinį žygį, kurį lydėjo dar didesni iššūkiai. Kariai į orientacinį leidosi be žemėlapių. Kiekvienai porai teko vos kelios minutės apžvelgti maršrutą ir įsidėmėti kelią iki kito taško. Likusią naktį vienintelė pagalba šioje užduotyje buvo užrašų knygutėje esančios pastabos, užrašytos dar stovyklavietėje. Žygio rezultatai turėjo tiesioginės įtakos poilsiui pasiekus užduoties tikslą. Būtent tai lėmė dar vieną bemiegę naktį daliai karių.

Visgi, rinktinės žvalgai pasirūpino, kad kariai išliktų budrūs, o akys plačiai atmerktos. Veiksmingiausias būdas tai garantuoti – šuolis į ledinę eketę. Daugumai savanorių į eketę šokti teko pirmą kartą gyvenime, tačiau išlipus visi lyg vienas kartojo, jog tai buvo neeilinė patirtis! Eilinė Ingrida Dakanienė užsimena: „Po šių, iššūkių pilnų, dienų eketė buvo tarsi atgaiva kūnui ir sielai!“

804 Trakų-Elektrėnų pėstininkų kuopos senbuviams šios išgyvenimo pratybos jau ne pirmos. Kuopos valdymo grupės iniciatyva jos organizuojamos periodiškai, siekiant išlaikyti karių įgūdžius aukštame lygyje.

 

J. eil. Linos Jankevičiūtės pranešimas

 

Virš. Viliaus Slavinsko, ltn. Arturo Čiro, vyresn. eil. Karolio Prušinsko, eil. Editos Putinienės nuotraukos



<- Grįžti į atgal

Daugiau nuotraukų